Visai neseniai, gal prieš pora ar trejetą metų, bežoliaujant nuostabiuos Jiesios draustinio šlaituos ir apylinkėse, pirmąkart nusišypsojo tokia laimė - “debesėlis su šaknimis” pasitiko
pūkuotu savo rausvumu, švelnutis, minkštutis, tai vienur, tai kitur tiesiantis šakas pro rausvą miglą dangui… Rodos, norėtų pasisveikinti su tais, baltaisiais, kažinkur
skubančiais žydru skliautu… Anie lėkė, genami pavasarinio vėjo, o šie, rausvieji, tvirtai stovėjo ant žemės. Stebuklų stebuklas…
Žinoma, nuraškiau vieną kitą debesėlio garbaną, vijoklio viršūnėlė, keli įmantrūs sinavado žiedlapiai, klevo sėklytės, rožės žiedlapis…




Bitužėle, kokie grožiai. Dangiškas skraidantis švelnumas…