Daugel metų ranka tiesias žolyno ar kokio įdomesnio žiedo, žiedlapių, lapelių ar paprastos žolės bei smilgos. Pabuvę tarp knygų lapų ar kitu būdu sudžiovinti, jie paskui sugula į
koliažus, paveikslėlius, atvirukus, sveikinimų vokus, knygų skirtukus savų istorijų pasakoti. Pamaniau, kad dabar, pavasarį, pats metas imtis labai smagaus buvimo su augalais… Dabar
pievose, o ilgais rudens, žiemos vakarais kūrybiniam džiaugsme, dėliojant nepakartojamas gamtos formas ir spalvas taip, kad džiaugtųsi akys ir siela… Taip, dabar žolynėlių ruošime -
pats darbymetis, tik tenka pastebėti, kad šiemetinis pavasaris, matyt, dėl sausros, labai greitai žiedus barsto…
Augalus džiovinant taip pat reikia labai daug darbo ir laiko, nes niekas nedžiovinama taip tiesiai kaip auga. Pvz., neužmirštuolytės kiekvienas žiedelis nukerpamas prie pat žiedo
pagrindo, antraip jis guls kreivai. Taigi, imama šakelė, mažom žirklutėm nukerpamas kiekvienas žiedelis, guldoma gražiai ant laikraščio (geriausia) ir tuomet dar dedama keletas
laikraščių ir taip sluoksniuojama, po to paslegiama. Kuo svorio daugiau, tuo geriau. Dabar, pavasarį, tinka ir pienių žiedlapiai, ir jų pūkai, ypač gerai - varnalėšų lapai, kuriuos galima ir
taip džiovinti, ir ypač gražu juos išmušti kokiu šepečiu, kad kiauri būtų, tada džiovinama, pašalinus storąsias jų vietas, t.y., gyslas, paskui galima koliažams naudoti ir fragmentus.
Labai tinka dekoratyvinių krūmelių žiedukai, balti ir rausvi (kažkokia gyvatvorinė gudobelės atmaina). Taip pat nukarpoma po žiedelį. Čia reiktų būtinai žinoti tokį dalyką, kad balta
spalva neišlieka, tai - floristų galvos skausmas, taigi, nei obels, nei pakalnutės, nei rožės grožio nesustabdysime ir baltumo niekaip neišsaugosime. Balti lieka tik ramunių žiedlapiai,
floristikos koliažams baltai spalvai naudojami topolių, pienių, kt. žiedų pūkai, česnako lukštai…
Taip pat sudėtinga džiovinti ir mėsingus augalus bei jų dalis. Per daugelį metų priėjau išvados, kad juos man labiausiai patinka džiovinti, kai pirmiausia juos sudžiovinu žiede…
Šiaip augalai turi būti džiaunami preparuojant iškart, tik nuskynus. Skinami būtinai sausi, be rasos ir lietaus lašų. Nuskinam, kuo greičiau džiaunam. Čia jau netinka planas: “pamerksiu,
pasidžiaugsiu puokšte, o tada padžiausiu… ” Deja, tuoj nuskynus, augalas pradeda irti, juk jo gyvybė nutraukta… Tai sunkus momentas, nes, kaip žinia, rytiečiai kasdien eina prie gėlės
žiedo, kad juo pasidžiaugtų, o mes skinam… Tai - mūsų požiūrių skirtumai, rytiečių tikslas būti, mūsų gi - turėti. Taigi, ir gėles mes norime turėti, jie gi eina su jomis pabūti. Antra
vertus, gal ir šito nereikia labai sureikšminti, nes kiekvienas žiedas, sudėtas į kompoziciją, koliažą ar kitokį kūrinį dar labai ilgai džiugina akį ir sielą, o tada ir mes geresni ir gražesni
būnam stebuklingiausiam Dievo kūriny - gamtoj, būdami jos dalim. Ech, ir nunešė mane į apmąstymus…
Kas dar? Tinka džiauti rožės, gvazdiko, gerberos, alstremerijos, ir kt. gėlių žiedlapius (ne žiedus), našlaičių (ypač laukinių), sinavado, daugelio geltonžiedžių gėlių ir kt. žiedus ar
žiedlapius. Labai tinka džiovinti skėtinių šeimos augalų žiedus - skėčiukus, juos taip pat skėčio pagrinde nukerpant. Jie būna balti, geltoni, retai - rausvi.
Gražu smilgos, pievų augalų žiedai ir lapai. Ypač gražių dalykų galima sutverti, išdžiovinus garbanotąsias salotas, tiek žalias, tiek mėlynas.
Dabar svarbu prisirinkti augalų.
Kaip džiovinami augalai?
Yra geras būdas. Į vieną laikraščio lakštą reikia dėti vienodo storio augalus, kad paskui tolygiai pasislėgtų. Tuomet apdedame kitais laikraščiais. Po kokių 2-3 dienų tą lakštą perkeliame
tarp naujų sausų laikraščių, augalų tam lakšte nejudinant. Užteks, kiek gretimi, naujais pakeisti laikraščiai ištrauks drėgmės, nes jau pradėjusius vysti augalus būtų labai sunku perdėti į
kitą laikraščio lapą. Tačiau šitaip daroma tik tais atvejais, kai augalai sultingesni, stambesni, o jei tai smulkūs žiedeliai ir ploni ažūriniai lapeliai, perdėti nereikia. Augalai laikomi
išdžiūvusiais, kai yra sausi, bet ne trapūs. Jei jie trupa, vadinasi, perdžiūvo, tačiau to momento negaudau, nes yra augalų, kurie vistiek trupa. Svarbu, kad juose jau nebūtų drėgmės.
Tuomet augalus dedu į polietileninius maišelius, kurie užsidaro plastikiniu užtrauktuku, o šiuos dedu į atskiras dėžes spalvomis. Tarkim, raudona, žalia, geltona, mėlyna, “balta”,
ruda… Spalvos ilgainiui blunka. Nepatvariausia yra mėlyna, paskui - žalia (nes ji yra išvestinė iš mėlynos)…
Darydama koliažus, viską imu pirštais, o ne pincetu, kaip kai kur rašoma. Augalai trapūs ir jokiais pincetais imti nerizikuoju, man tai nepatinka. Klijuoju lipalu, tepdama smaigeliu,
apsuktu vata. Tepu ne ištisus plotus, o taškiukais.
Džiovintus augalus naudoju ir dekupaže, ant jų esu tepusi ir sendinimo, ir baigiamuosius lakus. Viskas gerai, išskyrus augalų spalvos pasikeitimus, bėgant laikui (betgi ir mes
blunkame)… Tie pokyčiai vyksta ir ne dekupažo darbuose. Norint to išvengti, galima naudoti augalus, jau visiškai praradusius spalvas. Yra kūrėjų, kurie augalus renka rudenį, žiemą…
Tuomet jie tokie ir išlieka.
